klientų atsiliepimai

Rašau šį atsiliepima, tikėdama, kad kam nors jis padės laiku ir tiksliai suprasti savo ligos simptomus ir pasirinkti tinkamą gydymą. 1997 m. vasarą susilaukiau vaikučio. Praėjus mėnesiui po gimdymo pradėjo skaudėti dešinę sėdmenų pusę, kartais skausmas nusileisdavo ir žemiau. Išpradžių į tai nekreipiau dėmesio, o paklausius draugių patarimų, viską „nurašydavau" buvusiam nėštumui. Savaitės bėgo, o skausmas užuot mažėjęs tik stiprėjo. Pasidarė sunku kelti vaiką, nors jam tebuvo 3 mėn., tačiau iš lovytės iškelti jau nebegalėjau. Dar po keletos stebuklo laukimo savaičių ant dešinės pusės jau nebegalėjau sėdėti, skausmas plito iki pat kojų pirštų, o statant koją ant žemės atrodė, kad grindys yra minkštos. Atlikus MR tyrimą, rezultatas pribloškė, L5 S1 9 mm išvarža. Prasidėjo ilgas ir bevaisis gydymo maratonas. Masažai, vonios, vėl masažai, netgi vieno „profesoriaus" patarimas išvaržą gydyti Fastum Gel. O skausmas vis stiprėjo ir stiprėjo. Pasidarė neįmanoma važiuoti mašina, nes kiekvienas kelio nelygumas buvo lydimas stiprių skausmų. Atsitiktinai internete perskaičiau apie išvaržų gydymą Terapimaster įranga. Prisipažįstu, pirmą kartą pamačius šias virves ir praėjus tiek „kvalifikuotų profesorių", man tai nepasirodė labai rimta. Tačiau pirmas įspūdis mane apgavo. Draugystė su Linu ir darbas su Terapimaster truko 7 mėn., pradžioje skausmas traukėsi labai išlėto, bet įsigijus Terapimaster naminį komplektą ir pradėjus rimtą mankštą daryti kiekvieną dieną, procesas žymiai paspartėjo. Dabar, dėka geros įrangos, puikaus Terapimaster specialisto ir kasdieninės mankštos namie, daug judu, keliauju, o svarbiausia - gyvenu visai be skausmo!

Man labai pavyko, kad susipažinau su Terapimaster ir SET koncepcija pačioje ligos pradžioje. Tik diagnozavus medialinę 6 mm L5-S1 disko protrūziją ir spondiloartrozę, ir pajutus pirmuosius skausmo protrūkius bei pastovų maudimą sėdmenyse, pradėjau dairytis pagalbos. Poliklinikoj neurologė tiesiog uždraudė daryti viską kas įmanoma ir jokio kito gydymo neskyrė. Netyčia, beieškant informacijos interneto platybėse, užtaikiau ant vieno forumo, kuriame kas antras pranešimas gyrė šį metodą ir jo gerus rezultatus. Tokiu būdu ir atsidūriau bekabanti virvėse ir daranti įvairius, man individualiai paskirtus, fizinius pratimus. Pradžia buvo be galo sunki ir po varginančios treniruotės galėjau tik tylomis keiksnoti Terapimaster išradėjus. Bet atlaikiau visą gydymo kursą, išlaikiau testą ir džiaugiuosi gyvenimu be skausmo, galiu nuoširdžiai patarti visiems, turintiems panašių bėdų nedelsti, neužleisti savo stuburo ir kuo greičiau pradėti gydytis, t.y. skirti laiko sau ir savo organizmui. Terapimaster bus geras Jūsų pagalbininkas.

 Aš sužinojau apie Terapimaster ir taikomą SET metodą jau sveikimo stadijoj. O gaila, butų nereikėję taip ilgai kankintis, tiek praleisti laiko ir pinigų. Paskaudėdavo nugarą ir praeidavo daug metų. Pradėjo naktimis skaudėti kelius. Išsityriau, kad tai išvarža. Neurochirurgai pasiūlė operuotis arba ieškoti alternatyvių būdų. Suradau vertikalų sausą tempimą. O nuo jo ir prasidejo tikros bėdos ir nelaimės. Iki šiol nesuprantu kodėl tai įvyko, bet po ketvirto tempimo užėjo nepapasakojami nugaros skausmai, reikėjo dviejų skausmo blokadų, tada nežmoniškas skausmas nusileido i koją. Leido vadinamą skausmo blokadą į kelį. Nepakeliami skausmai per savaitę praėjo, liko skausmas žengiant, jis paguldė i lovą. Pati nepajutau, kaip greitai begulint sunyko kojos raumenys, pasimatavau 4cm skirtumas! Apėmė baimė, neviltis, nepaėjau ne tik dėl skausmo žengiant, bet sunku buvo valdyti ir koja, reikėdavo tarsi permesti ją į priekį. Man labai padėjo vienas profesorius ir jo elektrostimuliacijos procedūros. Pradėjau paeiti su įtvaru, tolesnis gerėjimas buvo nežymus ir lėtas. Radau informaciją apie Liną ir SET metodą. Tuo metu gyvenau ne Lietuvoje, tai šį metodą susiradau Norvegijoj. Norvegai apmokė daryti pratimus ir mano koja taisėsi sparčiai, numečiau įtvarą, vaikščiojau nešlubuodama. Aišku, keitėsi mano sveikatos situacija, susikaupė klausimų, būdama Lietuvoje susiradau Lina. Šitiek visko patyrus ir iškentėjus, galiu pasakyti, kad sportas ant virvių, padėjo sveikti greičiausiai. O palyginus norvegų kineziterapeutų darba ir Lino, pasakysiu, kad Lino požiūris į ligonį daug individualesnis, dirba jis nuoširdžiau ir jaučiasi jo aukštesnė kvalifikacija.

Lig tol man gydytojai sakė, jog tai - radikulitas... Mane čia atvežė - vos paėjau. Išklausinėjo kas ir kaip ir pasakė: na, tikrai bus stuburo išvarža. Pradžioje prietaisu stimuliavo nugaros raumenis, darė masažą. Jau po pirmo seanso išėjau pats! Kai padarė MRI, tai paaiškėjo, kad yra viena didelė stuburo išvarža ir dar dvi mažos, besiformuojančios. MRI daręs gydytojas sakė, jog anksčiau tai buvo pagydoma tik chirurginiu būdu. Ne kas... Porą savaičių kineziterapijos centre man atliko sąnarių mobilizaciją ir elektrostimuliaciją. Kasdien jaučiausi vis geriau ir geriau. Bet pasyvus gulėjimas ant terapinio stalo ir atliekama elektrostimuliacija baigėsi ir prasidėjo aktyvūs veiksmai... Mankšta, mankšta ir dar kartą mankšta. Štai tokia mano buvo kas antra diena kineziterapijos centre. Lanksčiausi, raičiausi, buvau kabinamas ant diržų... Buvo nelengva, tačiau viską atpirkdavo pasitenkinimo jausmas, kad viską pavykdavo atlikti, ir vis gerėjanti savijauta. Mėnuo prabėgo greitai, jaučiausi jau visai puikiai, bet, pasirodė, jog tai dar ne viskas... Centro specialistai man sudarė individualią programą mankštos, kurią turėjau atlikti namuose. Baigėsi katino dienos... Pusvalandis pratimų rytais tikrai šauniai padėdavo pradėti dieną. Taip ir ėjo dienos: rytais mankšta namie, po to mankšta centre. Po mėnesio jau nebereikėjo vykti pas šiuos specialistus - mankštą dariau tik namie. Praėjo trys savaitės - apžiūra, testai, nauji individualūs pratimai. Praėjo dar trys - vėl. Dar po trijų savaičių vėl apžiūrėjo, apčiupinėjo, pamaigė, palankstė ir pasakė, kad viskas - nėra ką čia jiems su manimi daugiau daryti. Du mėnesiai intensyvios terapijos kineziterapijos centre, dar du mėnesiai individualios mankštos ir aš jaučiuosi tikrai puikiai. Žinoma, tuo viskas nesibaigia, nes jei nejudėsiu, nesimankštinsiu, tai ir vėl galiu bėdą prisišaukti. Todėl dabar kiekviena mano diena prasideda mankšta, trunkanti apie 40 minučių. Kadangi darbas sėdimas, tai kineziterapijos centro specialistų patartas įsigijau priedą kėdei „Sit Fit", kuris ir priverčia sėdėti tiesiai. Žodžiu, gyvenimas vėl žavus...

Aprašau savo ligos ir gydymo istoriją. Nuo pat jaunystės visą laiką mane „lydėjo" radikulitas. Iš pradžių kartą per metus, po to dažniau ir ilgiau tęsdavosi, ir taip virš 20 metų. Niekada labai nesidomėjau savo nugara, nesityriau, gydytojai ir nesiulė, gydė įvairiais vaistais ir tepalais. Tačiau prieš pusantrų metų radikulitas taip susuko, o nepraėjus 2-3 mėnesiams atsirado stiprus skausmas sėdmenyse ir kojoje. KT parodė nemažai stuburo problemų, tame tarpe ir didelę medialinę išvaržą - 9 mm. Daktarai siūlė operuoti, tačiau aš išbandžiau viską kas įmanoma: masažus, įvairias fizioterapines procedūras, vertikalias vonias, dumblo kompresus, tempimo stalą, mankštas poliklinikoje ir privačiai - niekas nepadėjo. Kaip paskutinio šiaudo griebiausi labai išgirto manualisto (vadinusio save chiropraktiku) - tačiau po jo skausmingų masažų taip surietė, kad kurį laiką visai nepakilau iš lovos. Magnetinis rezonansas parodė dar didesnę išvaržą (10 mm) ir išstumtą iš vietos slankstelį. Buvau vėl nusiųsta neurochirurgo konsultacijai, kuris pasibaisėjo mano nuotrauka, pasakė, kad keista, kad aš dar nedarau po savimi, kad dar jaučiu koją, bet jei nesioperuosiu - tuojau taip atsitiks. Išsiprašiau daktaro nukreipimo i skausmo kliniką ir skausmams truputi aprimus dar ieškojau pagalbos. Patekau pas žinomą profesorių, tačiau jis neskubėjo imtis kažkokių priemonių padėti kovoti su skausmu - jam reikėjo sudaryti vartojamo maisto lenteles (apie jas mes kalbėjom beveik menesį), po to 2 savaites nesėdėti ir tik po to nugaros elektrostimuliacijos, kurios šiek tiek sumažino skausmus. Nusivyliau jo požiūriu į ligonį.
Praėjus pusei metų po nesėkmingo gydymo (vasarą) sužinojau apie Terapimaster. Neturėjau pasirinkimo, viską buvau išbandžius, tai buvo paskutinė viltis nors jau nelabai tikėjau. Iš pat pradžių patiko, kad jie suprato jog man skauda, pradėjo nuo to, kad sumažintų skausmą. Kineziterapijos kabinete įtaisytos virvės su kilpomis (Terapimaster įranga - man apie ją daug pasakojo), ant jų ir vyko procedūros. Iš pradžių be mankštos, tik pagulėjimai tam tikrose pozose, po kurių skausmai po truputį mažėjo, po to prasidėjo mankštos. Visai įdomu buvo sportuoti ant tų virvių, nors ir nelengva, tačiau visi pratimai buvo daromi iki skausmo pradžios. Labai smagu buvo stebėti, kai kažko negalėjai padaryti vakar, o šiandien jau gali. Lankiausi kas antrą dieną. Gana greitai skausmai ženkliai sumažėjo, tačiau po to ėjosi lėčiau. Norėjosi kad ir toliau tokiu pat tempu mažėtų, bet viskas vyko ne taip greitai. Tačiau po mėnesio lankymosi jau galėjau išvykti į „nurašytą į nuostolius" kelionę pas gimines į Kanadą. Grįžusi po mėnesio - vėl į kineziterapijos kabinetą, mankšta jame, makšta namuose. Vienas mano netasargus judesys namuose vėl grąžino laipteliu žemyn. Bet po 2 mėnesių buvau išleista mankštintis namuose, nes jau jaučiausi neblogai.
Dabar kiekvieną dieną vartoju papildus, darau 1 val. mankštą (arba ant kamuolio, arba ant virvių), darbe sėdžiu ant kamuolio, jaučiuosi labai neblogai, galiu net šokti ar bėgti (stengiuosi nepiktnaudžiauti). Iš pradžių džiaugdavausi kiekvienu neskausmingu žingsniu, dabar jau užmirštu, atrodo, taip ir turi būti. Vasarą pasidarysiu dar kartą tyrimus, ir manau, nieko blogo ten jau nebus (bent jau tos išvaržos).
Sėkmės visiems, ieškant sėkmingo gydymo būdo ir kantrybės sportuojant!